Lietuviai ir lietuvių kilmės archeologai
Archeologijos mokslas Lietuvoje suklestėjo tik XX amžiuje. Iki pat šiandien vykdomi archeologiniai kasinėjimai, kurių tikslas – surasti naudingų, istoriškai vertingų archeologinių radinių. Archeologijos mokslas apskirtai yra gana sudėtingas, nes kiekviena ekspedicija turi būti kruopščiai aprašoma, apibūdinama. Nors tendencijos yra kiek kitokios: dažnai publikacijų kiekis ir kasinėjimų apimtys nesutampa. Lietuvoje šiuo metu veikia maždaug trys archeologų grupės: 1 grupė – intensyviai atliekantys kasinėjimus archeologai, kurie per metus aplanko 10 ir daugiau objektų, juos nuodugniai ištiria, tačiau rašo palyginti mažai publikacijų. 2-ajai grupei priklauso kiek mažiau kasinėjimų atliekantys mokslininkai. Tačiau jie daugiau apie savo mokslinius tyrinėjimus rašo mokslinėje spaudoje. Trečioji grupė – universaliausia, kuriai priklauso asmenys, tiek rašantys, tiek ir kasinėjantys maždaug vienodomis apimtimis. Nežinia, ar toks skirstymas yra tikslus, tačiau aišku viena – Lietuvoje archeologiniai tyrimai vis dar gajūs.
Žymiausi visų laikų Lietuvos archeologai išeiviai
Lietuvos archeologijos mokslas tiesiog neįsivaizduojamas be kai kurių mokslininkų išeivių. Taip pat lietuvių ir baltų archeologiniai tyrimai gana glaudžiai susiję su užsienio mokslinių institucijų veika, nes bendros praeities su baltais išvengti negalime, tad reikia bendradarbiauti ir archeologijos moksle. Daug lietuvių archeologijos mokslui davė išeiviai J. Puzinas ir M. Gimbutienė. JAV gyvena ir dirba dar vienas lietuvis tyrinėtojas, tyrinėjantis akmens amžiaus archeologiją – tai Šarūnas Milišauskas. Žinoma, išeivijoje gyvenančio žmogaus neatliekami archeologiniai kasinėjimai, tačiau leisti publikacijas, domintis kitų mokslininkų atradimais tikrai įmanoma.
Archeologinis Lietuvos žemėlapis
Daugelis žmonių nė nežino, kad mūsų šalies teritorijoje archeologinės vertybės pasiskirsčiusios skirtingai. Archeologiniu požiūriu Lietuvos regionus galima skirtyti net į kelis: Rytų, Vidurio ir Vakarų. Šie regionai iš dalies apibrėžia ir skirtingus kultūrinius plotus, kitaip vadinamus arealais. Jie skirtingi ne tik turinio, bet ir chronologiniu požiūriais. Pietrytinėje Lietuvos dalyje gausu akmens amžiaus gyvenamųjų vietų, stovyklaviečių. Šiame areale vyrauja smėlingos ir labai smėlingos vietovės, daugiausia lygumos. Šiose apylinkėse, kaip manoma, gauta daugiausia titnago, todėl čia itin gausu jo radinių. Tuo tarpu Šiaurinėje rytų Lietuvoje gausu brūkšneliais dekoruotos keramikos radinių, kultūros piliakalnių. Skaičiuojama, kad radiniai galėjo būti rasti nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki II-III amžiaus po Kristaus laikotarpiu. Taip pat mūsų šalies teritorijoje yra ir tokių vietų, kuriose nepatinkama jokių archeologinių radinių. Dėl to galima daryti prielaidą, kad buvo ir dykrų, kuriose žmonės negyveno. To priežasčių gali būti įvairų, bet tikėtiniausios – arti nebuvo vandens ir derlingų plotų.