Kai žiūrime, kokie gražūs indai internetu pardavinėjami, jau įsivaizduojame save, kaip karalius, valgančius iš gražiausių lėkščių, nuostabius patiekalus. Tačiau ar visada taip ir būna. Kad ir kokie nuostabūs indai internetu nusiperkami, kad ir ką su jais galima būtų valgyti, kartais mes valgymą paverčiame tokiu automatiniu, kad net nepastebime, ką suvalgėme. Dėl to ir sakoma – žiūrėk į lėkštę, kai valgai.
Nesiblaškantys suvalgo mažiau
Ir nors visokios apklausos bei tyrimai dažnai klysta, mes visi kažkodėl jaučiame, kad tada, kai žiūrime į savo maistą, kai apskritai daugiau dėmesio suteikiame valgymui, kai indai internetu būna gražesni, kai stalą pasi serviruojame – tada ir pasisotiname kažkodėl greičiau. Taigi, iš tiesų, tie, kurie nesiblaško, suvalgo kur kas mažiau, pasisotina greičiau. Kaip tai veikia?
Kaip valgo mūsų smegenys
Mokslininkai šį fenomeną aiškina taip. Seniai žinoma, kad valgymas susijęs ne tik su realiu alkiu, bet ir su nerviniais dalykais. Viena yra, kai mes stingame maistinių medžiagų, silpstame, naudojame riebalų sankaupas, kita – kai valgis tampa ne toks reikalingas dėl to, kad užsimirštame, papuolame į stresą ir pan. Apie tai, kad esame alkani, mums praneša nervai, jie mums siunčia signalus, sukurdami įspūdį, kad turime pavalgyti. Taigi, viską galiausiai kontroliuoja smegenys, o ne skrandis. Dėl to yra tokių vaistų, kurių pavartojus nesinori valgyti, nors nevalgei gal tris dienas – nes yra užblokuojami tam tikri smegenų impulsai ir negauname signalo apie alkį. Tačiau tie vaistai dažnai yra nelegalūs, nepatvirtinti FDA arba netgi įeina į narkotikų sudėtį.
Tačiau visi mes, tiesiog žiūrėdami į lėkštę, turime nuostabią galimybę savo smegenis taip pat atjungti nuo įkyraus darbo priminti apie alkį. Jeigu valgydami nesiblaškome, nieko daugiau negalvojame, tik susitelkiame, kokio skonio mūsų maistas, iš ko jis padarytas, kaip jis mus veikia – tada pasirodo nuostabus dalykas. Smegenys prisisotina maisto vaizdų, pojūčių, apie kuriuos mes mąstome, ir ta informacija išlieka ilgai mumyse. Smegenys ilgai prisimena apie suvalgyto maisto lėkštę, ir taip mes esame sotūs gana ilgai. Tad iš tiesų, kitą kartą kai valgysite, verta žiūrėti ir į maistą, ir į lėkštę, o ne veikti ką nors kartu. Neverta nukreipti dėmesio kalbomis, bendravimu, televizoriumi, kompiuteriu ar darbu. Tiek pagrindiniai valgymai, tiek maistas – viskas turėtų nuo šiol būti teisingai svarbu. Tiesiog turime pripažinti, kad tai svarbiausias dalykas, ir į jį labiausiai koncentruotis.